Kalbinu dėvėtų drabužių pardavinėjimo verslą pradėjusią, „NB spinta“ įkūrėją Gintarę, kuri mielai ir labai išsamiai pasidalino atsakymais į mano klausimus. O Gintarės aš paklausiau daug ko: kaip gimė verslas ir kodėl būtent toks, su kokiais iššūkiais tenka susidurti užsiimant internetine prekyba, ar jos pačios spinta nelūžta nuo drabužių ir dar daugiau.
Gintare, kodėl būtent dėvėti drabužiai? Kodėl, pavyzdžiui, neprekiaujate naujais drabužiais?
Gintarė: Viskas prasidėjo tiesiog nuo dėvėtų drabužių prekybos dideliais kiekiais. Su komanda importuodavomės drabužius iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą ir parduodavome urmu. Drabužius Jungtinėje Karalystėje mes atsirenkame patys, tai daro mūsų darbuotojai – moterys rūšiuoja ir atrenka drabužius, kurie parkeliaus į Lietuvą. Būtent dėl šios priežasties drabužių įvairovė ir kokybė tokia, kokią sunku rasti rinkoje – buvau tuo patenkinta ir nė neturėjau minties prekiauti naujais drabužiais.
Dar gi naujų drabužių nesirinkau todėl, nes horizonte nemačiau tiekėjų, kurie galėtų pasiūlyti kažką įdomaus ir už gerą kainą. Dar pridėčiau tai, jog naujų drabužių pasirinkimas Lietuvoje gan panašus – jei tam tikru sezonu vyrauja vieno modelio kelnės, tai tokio modelio kelnių galima rasti ir turguje, ir butikėliuose, ir tame pačiame „Akropolyje”.
Mano pačios vizija buvo visai kitokia. Aš norėjau ir noriu iki šiol pasiūlyti klientams įvairovės, galimybę atrodyti kitaip ir išsiskirti iš pilkos masės gatvėje. Su dėvėtais drabužiais tai daugiau negu įmanoma. Žinoma, kategoriškai naujų drabužių neatsisakiau – visgi į asortimentą įtraukiu vieną kitą naują, pagal tuo metu aktualias tendencijas pasiūtą drabužį – paįvairinimui.
Tęsiant atsakymą į klausimą, dar argumentuočiau savo pasirinkimą „perliukų atradimo” efektu. Juk tikriausiai niekas neatsisakytų įsigyti kokybišką, firminį ar dizainerio drabužį, kuris kainuoja kelis kartus pigiau. Be to, drabužiai, kurie kuriami ne lietuviškąjai rinkai, dažniausiai yra geresnės kokybės, skiriasi drabužių stilius – man šis faktas patinka, juolab, kad dar ir padeda pildyti mano anksčiau įvardytą viziją – leisti žmonėms išsiskirti, įnešti į savo stilių individualumo.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais Jums tenka susidurti, prekiaujant drabužiais internetu? Ar tai lengva?
Gintarė: Oi… prekyba internetu yra didžiulis iššūkis. Toks apsipirkimo būdas itin sparčiai populiarėja ir pasaulinės pandemijos akivaizdoje šis procesas itin pagreitėjo. Deja, mano nuomone, jis patogus tik pirkėjui, o daugumai pardavėjų sunku psichologiškai. Kalbu apie tokius prekeivius kaip pati – kurie prekiauja patys ir patys bendrauja su klientais, atsakinėja į jų žinutes ir bandai atrasti atsakymus į visus jiems iškilusius klausimus. Prireikia tikrai didelio glėbio kantrybės, kuomet drabužį reikia išmatuoti ir išmatuoti viską. Prekiaudama pastebėjau, kad žmonių yra visokių ir su visokiais poreikiais. Na, pavyzdžiui, vieni perka labai apdairiai ir atsargiai – klausinėja, nori sužinoti apie prekę kuo įmanoma daugiau. Kiti gi vos pamatę patinkantį drabužį perka be jokių derybų, be jokių papildomų klausimų.
Ne kartą mintyse yra tekę susikeikti, ne kartą teko ignoruoti klientų užduodamus klausimus. Tačiau dirbant aš įgavau nemažai patirties visose srityse, ne išimtis ir bendravimas su klientais. Dabar jau pati galiu nuspėti, kokia informacija apie apdarus bus aktuali, kokių klausimų galiu sulaukti, todėl tam būnu pasiruošusi iš anksto – tada ir keiktis mažiau reikia. Išmokau ir ramiau reaguoti į visokias žinutes – mano nuomone, čia vienas didesnių iššūkių – bendrauti su klientu tiesiogiai. Na, bet galiu pasidžiaugti, jog dauguma klientų yra tikrai sąmoningi ir jokių problemų ar sunkumų nekelia, lengva surasti kompromisą bet kokioje situacijoje.
Dar į tą temą, papasakosiu vieną kuriozą, susijusį su internetine prekyba. Vieną kartą, kaip visuomet, išsiunčiau prekę klientei. Kaip tik po poros dienų gaunu žinutę apie man atėjusią siuntą. Su dideliu smalsumu keliavau į paštą pasiimti siuntos – spėliojau, kas gi galėjo man ką siųsti, gal kažkas malonią staigmeną paruošė man nežinant, kadangi jokios siuntos nelaukiau pati. Atsiimu siuntą, o ten… manoji siųsta siunta tai klientei. Pasirodo, sumaišiau adresus vietomis ir siuntą atsisiunčiau pati sau… (juokiasi).
TOP 3 dažniausiai pasitaikantys klausimai iš klientų, kurie perka drabužius internetu?
- Mano nemėgstamas, tačiau labai dažnas klausimas/prašymas: „Ar galite nusifotografuoti apsirengusi šį drabužį?”.
- Dar labai dažnai pasitaikantys prašymai yra išmatuoti įdomias drabužių vietas. Pavyzdžiui, kažkada gavau prašymą išmatuoti madymosi kostiumėlio kaušelį iš vidaus. Tiesiog, kad išimčiau pakietinimą ir jį išmatuočiau.
- Nemažai sulaukiu ir piktų žinučių iš žmonių, kurie nespėja nusipirkti patikusio rūbo, nes jau būnu pardavusi greičiau sureagavusiam žmogui.
Pastebėjau, jog savo Facebook puslapyje (NB Spinta), kur prekiaujate, parduodamas prekes dėliojate deriniais. Ar toks būdas pritraukia daugiau pirkėjų, o gal priežastis kita?
Gintarė: Anksčiau drabužius fotografuodavau įprastai – ant pakabos. Tačiau netruko ilgai pastebėti, kad pateikiant drabužį tokiu būdu, jis praranda savo estetišką vaizdą. Dar gi darau prielaidą, kad toks pateikimas galimai riboja fantaziją, kur matomą drabužį galima priderinti, prie ko jį dėvėti. Taip ir neužsisuko tas susidomėjimo ratas. To pasekoje man kilo mintis dėlioti derinius. Tik sukūriau tokią taisyklę – stengiuosi sudėlioti derinius kiek įmanoma vieno dydžio tam, jog pamatęs žmogus galėtų įsigyti vieną derinyje matomą rūbą ar net iš karto viską jau sukomplektuotą. Paprastai tie deriniai susidaro iš drabužio(-ų), aksesuaro, rankinės ir batų. Toks apsipirkimo būdas man pačiai tikrai palengvintų apsisprendimą – pirkti ar ne, todėl darau prielaidą, jog padeda ir kitiems. Plius, mano puslapį mėgstantys klientai dar papildomai gauna ir drabužių derinimo idėjų, todėl jei jau atėjo ir nusipirkti nieko sau nepanoro, bent jau pasisėmė įkvėpimo. Man smagu, kad siūlau ne tik prekes, bet ir papildomą naudą.
Minėjote, jog ilgai ieškojote tinkamų patalpų fizinei parduotuvei. Kokie buvo jūsų lūkesčiai toms patalpoms, kodėl paieškos užsitęsė?
Gintarė: Tinkamų patalpų ieškojau apie keturis mėnesius. Kriterijai buvo gan aukšti: norėjau susikurti tokią erdvę, į kurią būtų jauku užeiti, į ją norėtųsi sugrįžti dar. Man buvo svarbu, kad patalpos būtų šviesios, šiuolaikiškai įrengtos. Įrangą ir baldus parduotuvei jau turėjau prieš ieškant patalpų, todėl teko atsižvelgti ir į tai. Ne mažiau svarbi man buvo ir patalpas supanti aplinka – vengiau užkampių, stebėdavau žmonių srautus, kur jie daugiausia būriuodavosi ir mėgdavo vaikštinėti, leisti laiką. Na ir žinoma, įtakos turėjo ir kaina.
Tačiau man pasisekė rasti tokias patalpas, į kurias įėjusi iš karto pajutau – šitos. Dideli, per du aukštus besidriekiantys veidrodžiai, laiptai, vedantys į antrą aukštą, erdvė, malonus jausmas būti joje – viskas, ko man ir reikėjo. Deja, patalpos neatitiko vieno kriterijaus – tos mano minėtosios kainos. Patalpų kaina viršijo biudžetą, kurį buvau nusimačiusi tam skirti. Aš savo ruožtu ilgai nedvejojau ir surizikavau. Aplinkinių reakcijos į tokį mano pasirinkimą buvo nuspėjamos – daug kritikos ir komentarų, kad vieta nepasiteisins, o patalpos – gerokai per brangios. Pasakysiu nuoširdžiai – pirmi metai tikrai nebuvo lengvi, tačiau dabar galiu drąsiai sakyti: „kas nerizikuoja, tas negeria šampano”.
"Norėjau susikurti tokią erdvę, į kurią būtų jauku
užeiti, į ją norėtųsi sugrįžti dar."
Koks yra jūsų parduotuvės asortimentas, ko ten galima rasti?
Gintarė: Na, asortimentas tikrai gan platus: moteriška avalynė, drabužiai (viršutiniai, lauko). Kartais pasitaiko apatinio trikotažo, tačiau jis niekada nebūna dėvėtas. Laikausi įstatymo neprekiauti dėvėtu apatiniu trikotažu, tad jei pas mane tokio ir pasitaiko, tai apatiniai visuomet būna nauji. Parduotuvėlėje yra ir mažas vaikų drabužių skyrius – atrenku tik kokybiškus ir nesunešiotus vaikiškus apdarus. Yra ir didesnių dydžių skyrelis.
Taip pat parduotuvėlėje galima rasti kabyklą, ant kurios – nauji, dar su originaliomis etiketėmis drabužiai. Yra ir papuošalų bei aksesuarų skyrius, kojinių, pėdkelnių taip pat galite rasti. Galanterija ne išimtis – rankines atrenku ir siūlau pagal tuometines mados tendencijas. Žodžiu, asortimentas tikrai gausus ir įvairus, galima rasti drabužių ir kasdienai, ir šventei.
Aš, kaip dažna dėvėtų drabužių parduotuvių lankytoja, pastebėjau, jog tokiose parduotuvėse būna labai mažas vyriškų drabužių skyrius arba tokio skyrio nėra visai. Kaip manote, kodėl?
Gintarė: Atsidariusi parduotuvę tikrai turėjau gan gausų vyriškų drabužių skyrių. Laikui einant pastebėjau, kad patys vyrai labai retai užsukdavo ką nors nusipirkti sau. Jei vyrišką drabužį ir nupirkdavo, tai dažniausiai tą darydavo moterys: vyrų žmonos, draugės, sesės… Pastebėjau ir pati, ir klientės paantrino, kad dauguma vyrų mano, kad apsipirkti dėvėtų draužių parduotuvėse yra gėdinga. Moterys, pirkdamos drabužius vyrui juokauja, jog nesakys iš kur pirko, pameluos, jog naujas, kad tik nešiotų (juokiasi). Yra gi dar ir dalis vyrų, kurie mano, jog drabužiai negali kainuoti pigiai ir jie renkasi kelis, bet brangius ir kokybiškus. Taigi kadangi vyrų skyrius buvo visiškai nepaklausus, aš jį uždariau.
Minėjote, kad drabužius atrinkinėjate pardavimui iš didelės siuntos. Ką darote su drabužiais/avalyne ir kt., kurie nepraeina atrankos ir į pardavimą neišeina?
Gintarė: Kaip ir minėjau, drabužius rūšiuojame ir atrinkinėjame. Dar Jungtinėje Karalystėje suformuotos siuntos būna skirstomos į keletą grupių: vieni drabužiai iš karto keliauja utilizavimui į tekstilės perdirbimo gamyklas, kiti, pavyzdžiui, tvarkingi vasariniai drabužiai, kurie paklausos Lietuvoje tikriausiai neturėtų yra išvežami į šiltuosius kraštus ir aukojami sunkiai besiverčiantiems žmonėms. Drabužiai, kuriuos gaunu aš – 80% yra laisvai parduodami ir savo namus randa. Likęs procentas, kurie yra mažiau madingi arba ne itin įdomūs yra paskirstomi įvairiai: kartais nunešu į tekstilės surinkimo punktus, o kartais, turėdama laiko aplankau vietinį „blusturgį”, kur drabužius parduodu simbolinėmis kainomis ir dažnu atveju pasiseka parduoti viską.
Man, kaip naujų drabužių mylėtojai visada kirba klausimas: ar daug drabužių pasiliekate sau? O gal kaip tik nepasiliekate nieko? Nes man, atrodo, būtų sunku susilaikyti ir „nepasikuisti” pirmai.
Gintarė: Šis klausimas labai dažnas ir klausiamas, dažniausiai kitaip: „ar tavo spintoje dar yra vietos drabužiams?”. Iš tiesų rūbų sau pasilieku tikrai nemažai, tačiau vietos spintoje yra, nes taikau tokią vieną taisyklę – jeigu noriu naują rūbą pasilikti, turiu perleisti kam nors kitam jau turimą. Tokiu apsikeitimo būdu palaikau spintoje balansą ir neprikaupiu per daug apdarų. Taip pat, jei drabužio neužsidedu nei karto per 3-4 mėnesius, traktuoju jį kaip nereikalingą ir jo daugiau savo spintoje nebelaikau.
Pandemija ir karantinas smogė visiems savotiškai. Kaip sekėsi Jums?
Gintarė: Karantinas man tikrai nebuvo naudingas. Teko nemažai pasvarstyti kokių veiksmų imtis, kad netektų užsidaryti. Kadangi visos mano veiklos pradžia buvo internete, tai prekybą internete ir suaktyvinau. Ėmiau daugiau fotografuoti nei įprastai, mat fizinei parduotuvei veikiant, į internetinę parduotuvę sukeliu gal tik 30% asortimento. Nuostolio šiuo periodu nepatyriau, tačiau ir pelningas jis nebuvo. Noriu padėkoti visiems savo klientams, kurie net ir tokiu sunkiu periodu pirko ir jų dėka šiandien galiu stovėti savo dirbančioje parduotuvėje.
"Jei drabužio neužsidedu nei karto per 3-4 mėnesius,
traktuoju jį kaip nereikalingą ir jo daugiau savo spintoje nebelaikau."
Koks, jūsų nuomone, pagrindinis jūsų veiklos trūkumas?
Gintarė: Sunkiausia ir liūdniausia man yra tai, kad visiškai neturiu laisvo laiko, laiko sau. Atrodo, kad savo verslą turėti yra be galo faina – uždirbi pinigus sau, niekam netarnauji, dirbi kada nori dirbti. O realybė tokia, kad dirbi labai daug, skauda galvą ir yra daug sunkiau, nei, pavyzdžiui, dirbant samdomą darbą. Uždaryti pardutouvę ir leisti sau pailsėti aš neturiu galimybės. Kiekviena darbo diena turi padengti patalpų nuomos išlaidas, mokesčius. Jau kelis metus esu tokiame užburtame rate – nuo pirmadienio iki šeštadienio parduotuvėje dirbu pardavėja, o sekmadienį ruošiuosi naujam asortimentui: atrenku rūbus, juos skalbiu, lyginu, įkainoju. Kartais paroje man tiesiog pritrūksta laiko.
Ką galėtumėte palinkėti tiems, kurie nori, bet nedrįsta kurti/pradėti savo verslą?
Gintarė: Vienintelis ir geriausias patarimas – pasitikėkite savimi. Mane pačią visuomet supo labai daug abejonių, o ypač iš aplinkinių. Būdavo tokių dienų, kada į parduotuvę užeidavo mažai pirkėjų ir tada abejonės tik dar labiau sustiprėdavo, imdavo viršų. Buvo periodas, kuomet iš tiesų buvo sunku, buvau pervargusi, o kai nesimato provėržio, niekas nevyksta – motyvacija senka. Tačiau aš, įpareigota įvairių sutarčių ir atsakinga už kitus niuansus savo versle tiesiog susiėmiau, pasiraitojau rankoves ir kibau į darbą. Tai tas nuoširdus darbas ir atsidavimas tam, ką darau – davė vaisių. Dabar ne tik aš dėkinga klientams už tai, kad jie yra. Padėka dabar jau yra dvipusė – sulaukiu „ačiū” už tai, kad atvežu gražių, madingų ir kokybiškų drabužių už prieinamas kainas. Tad tiesiog patikėkite savimi, savo idėja, jūs tikrai galite.
Primenu, NB spinta yra facebook‘e kaip internetinė parduotuvė (spausk čia ir atsidursi ten), o Klaipėdoje ji randasi Tomo g. 16.
